S320 projektorius – kiniškumo viršūnė

Berods 2011 m. ryžtingai priėmiau sprendimą filmus žiūrėti rimčiau. Nes jei žiūrėti, tai žiūrėti, po šimts pypkių! Ir, aišku, vienintelis būdas teisingai tą daryti, yra kino projektorius. Aplamai, projektoriai man kaip ir kraujyje, nes tėvukas iš armijos sugebėjo ne vien blogus įspūdžius parsivežti, mat dirbo karininkų kino salėje techniku prie vienu populiariausių projektorių modelių, kuris sovietų sąjungoje buvo kaip ir mėgėjiškas standartas. Tokį patį įsigijo po armijos ir namuose, taip kad „Nu pagady“ švietė ant sienos ne vieną kartą ir juostą perdėti ir pats įsijungti išmokau anksčiau nei rašyti. Tai tas mėgėjiškas standartas dabar stovi rūsyje ir  dar veikia, na o štai mano asmeninis pirkinys LG HS200, kurį įsigijau tais pačiais reikšmingaisiais 2011 atlaikė viso labo 5 metus.

LG projektorius, kuris turbūt buvo pirmasis LED projektorius su RGB spalvų ratu, skirtas buitiniam vartotojui už įkandamą kainą (apie 900 litų + pristatymas), aš tikrai buvau patenkintas. Gaila, kad laimė truko taip trumpai, dėl kvailų ir nepatikrintų techninių sprendimų – ypač karščio paskirstymo ir jau 2015 – 2016 po kiekvieno įjungimo jis užžiebdavo po vis daugiau baltų vaizdo taškų, kol du trečdaliai ekrano tiesiog pasidarė kažkokia vaizdo košė. Pasidarė akivaizdu, kad laikas atsinaujinti.

Iš esmės, pasirinkimas –  du keliai – normalus projektorius, už aukštą kainą ir kiniškas žibintuvėlis už juokingą. Dėl pirmojo kelio, susidūriau su keistoka problema. Europoje projektoriai nėra tokie populiarūs kaip Amerikoje, tai jei nusipirkęs už vieną inkstą naujausią modelį, nenori parduoti ir antrojo už importo PVM ir pristatymą, nelabai yra iš ko rinktis, nekalbant netgi apie naujesnius modelius, kurių Europos rinkoje tikrai nėra gausu. Čia kalbame jau apie biudžetą trijų – keturių nulių euro zonoje.

Kai pirkau LG projektorių 2011 m. apie kiniškus jau buvo kalbama, tačiau labai tyliai. Jų kokybė buvo smarkiai ginčytina, o raiška absurdiška.

Ar kas nors pasikeitė 2017 m. – iš esmės, taip, šiokių tokių pokyčių yra. Jei žiūrėtume į bent kažkiek vartotinus variantus, nuo 800×600 raiškos, yra keli modeliai, tačiau ne tiek jau ir daug. Ir vieną dieną BAC! Pamačiau S320, visišką nouneimą kurio kaina buvo apie 60 USD su pristatymu, raiška kaip ir priimtina, ir šiaip.. na, blogiausiu atveju išmesti keliasdešimt eurų. Geriausiu – išloštas aukso filmų puodas.

Taigi – porą savaičių laukimo ir didelė dėžė pašte. Išpakavus, įrenginio vaizdas kaip ir neblogas. Tiesa, užsakiau baltą, dėžė nuo balto, o viduje vis tiek juodas. O vien tik palietus, net ir neįjungus, ima kilti įtarimai. Kulminacija buvo ta, kad po 10 minučių nuo jo išpakavimo, aš jau ėjau pasiimti atsuktuvo ir jį ardyti, nes akivaizdu, kad kažkas su juo blogai. Įjungus vaizdas nenori fokusuotis, ekrano apačioje – baltas ruožas, vaizdas purvinas, dėžė barškanti.

Atidarius, sunku net nupasakoti vaizdą. Projektoriai gal ir mano kraujyje, bet apie jų veikimo principą aš žinau tik tiek, kad kažkas šviečia per kažką ir gaunasi spalvota vaizdas. Bet atidarius pasirodė, kad netgi pasiėmęs karštų klijų pistoletą, aš tą daiktą patobulinčiau turbūt kelis kartus.

Pirmas dalykas, palikęs neišdildomą įspūdį – priartinimas (zoom). Jis pasiekiamas sukant pagrindinį lęšį. Kuris, iš esmės yra niekur nepritvirtintas plastikinis vamzdis su plastikiniu storu kreivu sriegiu, turintis kelis milimetrus laisvumo. Kai pasuki iki galo, jis ramiai laužiasi į plastikinį korpusą ir tyliai sau barška. Veidrodžių sistema, kuria vaizdas atkeliauja iki lęšio, bet kuriam inžinieriui sukeltų mėšlungiškus spazmus – stiklai ir veidrodžiai įstatyti į plastiko griovelius, kur jie jie gali vaikštinėti trimis kryptimis kaip tik nori. Keturiomis kryptimis nevaikšto tik dėl traukos.

Beje, tie veidrodžiai ir stiklo plokštelės buvo ne tik iššokę iš vietų transportavimo metu, bet dar ir dulkėti, todėl ekranas projektavo dar ir dulkių trikampius bei plaukus…

Pasidarė akivaizdu, kad pinigai išleisti absoliučiai vėjais. Projektorių nusinešiau į vonią, kur daugiau drėgnumo ir mažiau dulkių, ten porą kartų perrinkau visus stiklus ir veidrodžius, prieš tai juos nuvalęs. Nežinau, kaip vadinasi pats vaizdo šaltinis, bet čia jokių spalvų ratų nebuvo, o ir  jis pats buvo reguliuojamas dviem varžtai, tai iš akies jį pasukinėjau, kad atstumai tarp stiklų ir jo kampų būtų panašūs, mat buvo akivaizdu, kad vaizdas nefokusuojamas viename krašte.

Kadangi norint prieiti prie minėtų varžtų reikia išardyti visą projektorių, įskaitant elektronikos plokštes ir visą stiklų sistemą, aš turėjau rimtų abejonių, ką jis rodys surinktas atgal. Bet kita vertus, jaunystėje esu senelių kieme išrinkęs ir sudėjęs čekiško ristūno „Jawa“ dviejų kavalkų variklį naudodamasis tik kirviu ir dviem atsuktuvais, po tokio kapitalinio remonto jis važiavo dar bent metus, kol buvo važiuojantis parduotas naujam šeimininkui, tai, kaip sakant, buvo ir šiek tiek vilties.

 

Ir iš tiesų – įjungtas projektorius nušvito, ir panašu kad rezultatas netgi gerokai geresnis nei pačioje pradžioje. Taigi, finale, projektorius pakabintas ant lubų, žemyn galva (džiaugiuosi kad čia ta apvertimo funkcija vis dėl to buvo, nors keystone funkcija čia yra mechaninė – ir atrodanti juokingai, tiesiog ratukas reguliuoja vieno iš stiklų pavertimą) ir rodo.  Po visų remontų, derinimų ir kitų pramogų galiu jį palyginti su niekšingu išdaviku LG. Tai juokingiausia, kad rezultatas tik šiek tiek prastesnis – iš esmės todėl, kad S300 turi mažiau liumenų, todėl vaizdas ne toks ryškus ir likę problemos su fokusavimu – dabar viršuje vaizdas šiek tiek išplaukęs. O visa kita – pakenčiama. Deja, vidaus nuotraukų nepadariau, nes buvau per daug susierzinęs, kad dalinčiausi tuo su kitais. Bet aš neabejoju, kad jį dar teks ardyti, tai bus ir galerija.

Apie garsą aš gal nieko ir nepasakosiu, nes nėra ką apie jį pasakoti. Taip, jis turi savo garsiakalbį, bet va, kai ardysite, rekomenduoju jį atjungti, nes skirtas dėti nebent į žaislinius automobilius kur gergždžiantys tranzistoriai imituoja burzgimą. Jei jo neatjungsite, negalėsite nutildyti iki galo, mat kažkoks kinų  genijus sugalvojo, kad, jei garsas išjungtas, ekrane privalomai turi būti „mute“ simbolis.

Reziumė – rekomenduoju tam, kas turės noro užsiimti jo ardymu ir taisymu, nes aš nelabai įsivaizduoju, kaip kelionės metu ten viskas neišbyra ir nesudūžta. Galėtų būti ir kitų kiniškų sprendimų, kurie palengvintų sunkią mechaniko dalią  – pavyzdžiui, jei vaizdo šaltinio reguliavimo varžtai būtų prieinami neišardžius viso įrenginio, tai jau būtų didelis laimėjimas, nes kitu atveju tenka ardyti viską.

Manau palauksiu šiek tiek ir kažką pažiūrėsiu daugiau, ir jei jis bent metus veiks tai bus pakankamai vykęs pirkinys, bet daugiau su kiniškais projektoriais nelabai norėčiau turėti ką nors bendro.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.