Gionee Elife E7 telefono apžvalga

Retkarčiais pasitaiko susipažinti su Lietuvoje visiškai nežinomų gamintojų produktais, kurie iš esmės nors ir nelabai skiriasi nuo vadinamųjų noname ar OEM (Original Equipment Manufacturer) – t.y. telefonų kuriuos „nežymus“ kinų fabrikėlis štampuoja kelioms skirtingoms įmonėms ir kurios juos perleidžia kokiu nors ala Pretižiooo vardu, o kartkartėm tas fabrikėlis dar ir sugalvoja, kad gamina neblogą produktą ir pats pateikia rinkai kokį nors negirdėtu anglišku ir neangliškų garsų kratiniu pavadintą telefoną. Paprastai tokių gaminių vengiu, bet šį kartą suteikiau šansą ir nors apie „Gionee“ beveik nieko nebuvau girdėjęs, bet pasirodo, kad jie Azijos rinkoje įsitvirtinę pakankamai neblogai, dirba nuo 2002 metų ir didžiąją produkcijos dalį eksportuoja į milžinišką Indijos rinką, kuria stengiasi pasinaudoti vis daugiau kinų gamintojų. Šiek tiek skaičiukų, kad „garažėlio“ dydis būtų aiškesnis – patys deklaruoja, kad telefonų gali pagaminti nuo 40 iki 80 mln per metus, o eksportuojami produktai užima apie vieną mln. vienetų per mėnesį.

Taigi, rinkoje ne naujokai, tačiau pas mus girdėti mažai. Man į rankas pateko senesnis 2014 m. pradžioje pasirodęs telefonas Elife G7, kuris rebrand’intas kitose rinkose dar kažkokiu „Blue“ vardu.

Pradžioje kilo klausimas, ar telefonas aplamai vertas apžvalgos, turint omeny jo neaiškią ir negirdėtą kilmę ir senesnį modelį bei OS – bet panaudojus savaitę laiko supratau, kad patirtimi pasidalinti verta ir tai netgi sukėlė minčių – ar iš viso verta keisti telefoną į naują, tarkim šiuo metu populiarų ragelį su „Snapdragon 410“ procesoriumi (dabartinis standartas vidutinėje ekonominėje klasėje), ar geriau įsigyti senesnį bet geresnių parametrų telefoną.

elife-e7

 

Produktas su 14% daugiau meilės
Nors sakoma, kad meilės neišmatuosi, tačiau jei egzistuotų meilometras, jis parodytų geresnį rezultatą nei mums įprastų gamintojų produkto. Visu pirma – oldschool’inė marga diiiiidelė ir sunki telefono dėžė pirmiausiai iškėlė klausimą, kiek gi telefonų čia pridėta. Išpakavus paaiškėja – nors pats telefonas nelengvas (tiesiog metaliniu, netgi ne aliuminio-magnio-žvaigždžių metalo lydinio rėmeliu), bet čia dar sudėta ir krūva smulkmenų – dėžutėje yra ir visai dailus baltas dėklas, angliška instrukcija, sąrašas serviso centrų, tiesa, Indijoje, kelios apsauginės plėvelės, NFC lipdukai, lipnus stendukas telefono pastatymui ir, žinoma, laidai ir europinis įkroviklis. Po sausų „Xiaomi“ ir kitų gamintojų dėžučių tokia pakuotė atrodo visas lobynas, tegu vaikiškam džiaugsmui, bet nostalgija daro savo, ir bendras įspūdis lieka geras. Telefonas, gaila, tačiau pateikiamas su savo gimtąja pasenusia sistema – smarkokai apdirbta ir sudirbta „Android 4.2“, pavadinta „Amigo 2.0“. Nuo pat dėžutės ir telefono formos iki pirmo įjungimo telefonas taip ir dvelkia retro stiliumi ir ne iš pačios geriausios pusės.

gionee-rinkionys

 

Šiek tiek pravalius naftaliną prasideda smagioji dalis – telefone dirba „Snapdragon 800“ 2.2 Ghz procesorius (toks pats kaip „Xiaomi Mi3“, „Nexus 5“ ir pan.), jis turi 32 GB tariamos laisvos vietos, 3 GB RAM (!), be abejo, palaiko NFC, mojuoja 16 MP fotoaparatu (apie kurį atskirai truputį vėliau), turi 5,5″ ekranui tinkančią 1920 x 1080 FHD vaizdo raišką ir smagioji dalis – už visą šitą Pandawill, kuris ir paskolino telefoną apžvalgai šį gėrį, netgi be nuolaidų teprašo 170 USD! Pakankamai lengvai galima sumedžioti dar bent ~10$ nuolaidą, o Lietuvoje tai pavirsta maždaug ~190 Eur, pralošus PVM loterijoje, bet netgi ir taip suma gaunasi panaši, kurią pagrindiniai mobiliojo ryšio operatoriais savo salonuose prašo už pigiausius naudotinus ekonominės klasės ragelius.

elife-e7-telefonas

 

Nors paprastai esu nusistatęs prie bet kokius „Android“ pervilkimus ((išskyrus „MIUI“) į savadarbes sistemas- šiuo atveju „Amigo OS“  manęs per daug neerzino – orai, meniu važinėjimas ir visa kita veikė pakankamai neblogai, nors blogų žodžių prirašyti gamintojo atžvilgiu būtų lengviau – o kur widget’ai? Kam man ta baidykliška „Baidu“ naršyklė ir dar bent 6 įvairių brukalų programos? Tačiau, kiek panaršęs radau, kad telefoną galima atnaujinti iki stabilios 4.4 versijos ir root’inti jį pakankamai lengva, tuo pačiu ir išvalyti gamintojo prikištą šlamštą. Ištaisius šią senos įrangos problemą, manau išsprendžiama ir didžiausia telefono bėda – senatvė.

elife-e7-ragelis

Nors ir senesnė sistema, tačiau su programomis tvarkėsi visai neblogai (visgi 3 GB RAM) ir didesnių priekaištų jai neturiu. Visi žaidimai, kuriuos galėjau susidėti iš „Google Play“ veikė be jokių priekaištų, įskaitant „Modern Combat 4“, „Asphalt 8“, „Heroes Of Dragon Age“, „Anomaly HD“, „Walking Dead“ – taigi išvada – žaidimams telefonas tinka kuo puikiausiai. Ir dar vienas dalykas, pasirodęs neįprastas – telefonas taip baisiai nekaista, kaip 2/3 dabartinių flagmanų.

geekbench-socre-2 geekbench-socre-1

 

„Antutu“ surinko apie 40 000 taškų – rezultatas kurio teoriškai turėtų pakakti daugiau nei 95 procentams vartotojų, „Geekbench“ atitinkamai rodė 876 balus vienam branduoliui – taip pat kaip ir „Nexus 5“ ir kiek žemiau nei „Samsung S5“ ir 2516 balus visiems branduoliams kartu – vėlgi, labai panašiai su gerokai žinomesniais ir brangesniais konkurentais.

e7-antutu-totals e7-antutu

 

Baterija – integruota 2500 mAh – yra kaip ir neblogai, tačiau energijos suvartojimas nėra itin gerai optimizuotas, ir čia jau matosi, kur telefonas prasilenkia su naujesniais, taupesniais energijos sąnaudoms 2015 metų modeliais. Tačiau vieno įkrovimo pilnai užteks visai dienai, leidžiant sau pažaisti, panaršyti, pažiūrėti „Youtube“, ir galų gale paskambinti, kam priekaištų aš neturėjau.

Kaip jau minėjau – telefone yra oficialiai 32 GB, realiai keliais GB mažiau laisvos vietos, „Androbench“ testavimo programa rodo, kad atmintis čia sudėta greita ir kokybiška. Deja, SD kortelės lizdo nėra.

Skirtas fotografuoti?
Fotografas iš manęs gal ir ne koks, bet kas mane tikrai sužavėjo – tai telefono kamera. Nežinau kokiu būdų „Gionee“ to pasiekė, bet galiu tikrai prisiekti kad su šia 16 MP kamera (kai kiti gamintojai jau ropščiasi į trečią megapikselių dešimtį) tokiame kainų segmente ir netgi ne kiekviename hi-end telefone tokios nerasite. Rezultatas labai geras – prisegu kelias nuotraukas jūsų teismui – verta paminėti, kad priekinė kamera, kuri tradiciškai būna silpna, čia irgi 8 MP, todėl šio telefono priekinė kamera fotografuoja taip, kaip daugumos kitų ragelių, esančių šiame kainų segmente pagrindinės galinės kameros.. Telefone dvi fotografavimo programėlės – viena įprasta mums ir tikriausiai kita įprasta kiniečiams, kuri sukelia šypsena, bet tuo pačiu ir priverčia atlaidžiai nusišypsoti, panašiai kaip pamatai mielą kačiuką – oooooOOo – mat ten įtaisytos realiu laiku veikiančios funkcijos ne tik veido odą padaro lygią kaip kokia photoshop funkcija, bet dar ir sugeba susiaurinti veido apačią, kad net Užkalnis čia atrodytų dailus ir, jei reikia, pasidažęs – mat akių šešėlius ar lūpdažį galite uždėti nusifotografavę. Kaip minėjau – tai nėra laba įprasta ar netgi naudotina, bet tokios programos įdėjimas visgi sukelia atlaidžia šypseną, pagalvojus apie gamintoją, ir todėl taip ir norisi pasakyti E7 – nuo pat dėžutės iki programinės įrangos su meile pagamintas telefonas.

e7-photo-example e7-photo

 

O kur deguto šaukštas?
Tas kur statine medaus sugadina? Viso šaukšto kaip ir nėra, bet kaip ir kiekvienas daiktas, pagamintas su meile, jis turi tam tikro neprofesionalumo – geri norai neatperka rinkos patirties ir tikrai nusileidžia profesionaliai sukaltam produktui kurį kūrė gal ir pavargusi, naujų idėjų stokojanti, tačiau gerokai daugiau darbinių įgūdžių turinti komanda išleidžianti 78 telefoną milijoniniu vienetų kiekiu. Lygiai taip ir čia – dėžutę buvo galima optimizuoti, telefono forma  – o taip, prie jos dar reikėjo gerokai padirbėti, Amigo OS – nuoširdu, miela, bet na, tikrai ne visiems to grožio ir reikia. Aš gerokai mieliau keisčiau kelis katinėlius į stabiliai dirbantį automatinį jų maisto „Kitkat“ atnaujinimą, o ne ieškočiau jo po indų puslapius ir aiškinčiausi kokiu būdų jį susidėti, tam užtrukdamas kelias dienas. Ekranas, nors ir IPS, ryškumu ir spalvų gama tikrai nusileidžia konkurentams, akivaizdu, jog čia buvo pataupyta. Tačiau, tiek vaizdo raiška, tiek ir pats jo dydis reikalus patempia į viršų. Su retais modeliais vėlgi, visada lieka klausimas, o kaip bus? O jeigu? Įsigijęs tokį telefoną lieki vienas, be gamintojo palaikymo, tačiau su perspektyva rimčiau susipažinti su indų kultūra ir lengvai išmokti perskaičiuoti indų rupijas į dolerius.

e7-back

 

Mydroid.lt verdiktas, stebinantis mane patį – 8/10 absoliučiai man iki šiol negirdėtam neregėtam praktiškai noname daiktui iš praeities. Bet jis tuos 8 uždirba lengvai ir nesunkiai, o jei programinė įranga magiškai atsinaujintų į naujesnę, įvertinimas siektų visus 9. Telefonas kainos/kokybės ir galų gale, ypač fotoaparato atžvilgiu, visa galva ir visu safyriniu objektyvu yra aukščiau už naujus siūlomus ekonominius ragelius, kas dar kartą įrodo, kad senas – nebūtinai blogas, o naujas – nebūtinai geras, ypač,  jei telefonu mėgstate pyškinti daug ir norite kokybiškų nuotraukų, bet neįperkate „normalaus“ ragelio – Elife E7 visai gali tapti pereinamu modeliu.

androbench elife-amigo-2

4 thoughts on “Gionee Elife E7 telefono apžvalga

  • 21 rugpjūčio, 2015 at 16:00
    Permalink

    Šiek tiek ne į temą, bet apie kiniškus telefonus :)
    Niekaip nesuprantu, kodėl jiems sunku į savo ale flagship telefonus sunku įdėti daugiau 4G dažnių. Labai pagal kainą sudomino Meizu M2 (note) – abiejuose 800 MHz nerasta, Tas pats su kitais Meizu telefonais arba dar vienas dominantis Umi Iron – irgi nerastas dažnis. Kodėl jis reikalingas? Bent Tele2 savo 4G šituo dažniu plėtoja daugiausiai, greičiausiai tas pats ir su Omniteliu, apie Bitės dažnius nepavyko rasti informacijos. Tam tam tikra prasme, norint 4G kiniški telefonai beverčiai Lietuvoje (nebent didžiuosius miestus) kur kitas 4G dažnis.

    • 21 rugpjūčio, 2015 at 16:30
      Permalink

      Su visų operatorių 4G dažniais bus tas pats, tiesiog 800 didžiausia aprėptis, kuo aukštesnis, tuo trumpesnė ir naudojamas labai apgyvendintose vietose. Tai gerai kad jie iš vis bent FDD LTE dar naudoja, seniau sugebėdavo irgi 3G 900 dažnio nedėti, tik 2100 kuris irgi tik miestuose naudojamas. Gal todėl, kad tiesiog jie kinai ir jiems nelabai įdomu. Bet jei visu rimtumu aš irgi turiu keistoką klausimą – ką žmonės taip daro su tuo 4G, kad tai tampa lemiamu apsisprendimu perkant telefoną? Man po dviejų metų nulipus nuo akmens amžiaus 2G, 3G ryšio pilnai užtenka visiem poreikiams – youtube, browsinimas, appsu siuntimasis. Ok, koks nors Bards Tale savo gigus pusdienį pumpuos, bet juk visi paprasti mirtingieji tai daro per wifi?

      • 23 rugpjūčio, 2015 at 16:28
        Permalink

        Su tuo 4G daro… patogumą :) Gi ir pats galėjai toliau tik 2G naudoti ane – juk irgi jūtūbę galėtum žiūrėti, internetas irgi veiktų, bet… viskas lėčiau. Taip ir čia – jei turiu galimybę naudoti greitesnį internetą, kodėl turėčiau naudotis lėtesniu?
        Jei meizu kiniečiai būtų įdėję ir 800 į savo m2 (ar note) modelį, net negalvodamas būčiau pasiėmęs. Teks dabar laukti nexus ar mažesnio ar didesnio :)

      • 23 rugpjūčio, 2015 at 21:01
        Permalink

        Mano klausimo esmė – negi TIEK gerai yra 4G, kad verta atsisakyti kitų ragelių? 2G tai čia iškasena, 90 dial up’as buvo greitesnis, dėl to klausimų man nekyla. Bet šiaip – dabar naudojuosi dviem telefonais, vienas iš kurių geba gaudyti 4G, tai kasdieniniam naudojime tarp jų absoliučiai skirtumo nematau. Na, gal su 4G youtube butu galima 1080p žiūrėt :) ok, dar vienas dalykas – jei per rageli dažnai jungi wifi hotspota, tada irgi logiška. Aš tikrai ne prieš progresą, bet ne visi žino kad tas progresas jiems nereikalingas..

Parašykite komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.